Pilietiškumo kompetencijos samprata pagal žemaičių intelektualus

           Gegužės 8, 9 d. grupė Švenčionių r. lituanistų, istorikų,  pradinių klasių mokytojų, mokyklų administracijos atstovų bei Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro darbuotojų dalyvavo edukacinėje išvykoje į Žemaitiją tema „Pilietiškumo kompetencijos samprata pagal žemaičių intelektualus“, skirtoje Motiejaus Kazimiero Valančiaus, Žemaičių vyskupo, švietėjo, rašytojo, istoriko, blaivybės sąjūdžio organizatoriaus, 225-osioms gimimo metinėms paminėti.   

             Kelionės  maršrutas, kurį  sudarė  Kęstutis Lisauskas, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktorius, vingiavo gaivia žaluma pasipuošusios Žemaitijos keliais ir keleliais.  Pirmiausia Papilė, kurios aikštėje - budrusis, tarsi gamtą ir žodį saugoti kviečiantis Simonas Daukantas, amžino poilsio ir atgulęs Papilės kapinių kalnelyje. Šalia muziejaus besidriekiantis Lakštingalų slėnis saugo ir šios „vargo pelės“  - Lietuvos rašytojo, istoriko ir švietėjo, vieno pirmųjų tautinio atgimimo ideologų - atminimą, ir lietuvišką poetinį žodį. O Žemaičių Kalvarijoje pasitiko ten gimęs ir augęs savojo krašto autentiką saugantis gidas Bronius. Jo lūpose atgimusios švietėjo, rašytojo, daraktoriaus Motiejaus Valančiaus vaikystės patirtys, poeto Vytauto Mačernio dramatiškos būties istorija - tai ir pajautos, ir žaismės, žavesio ir praradimų bei atradimų laikas. Žemaičių Kalvarijos mokykloje, kurioje, beje, mokėsi ir Simonas Daukantas, 1816-1821 m. mokėsi Motiejus Valančius. Jo seneliai, gyvenę Žemaičių Kalvarijos parapijoje, palaidoti senosiose Žemaičių Kalvarijos kapinėse. O Vytautas Mačernis, anot jo motinos, buvo ne toks kaip kiti vaikai. Mes paprasti valstiečiai, paprasti mužikai, - iš kur jis toks išėjo?- kalbėdavo motina Elžbieta Mačernienė. Jautriasielio Vytauto atsitiktinė ankstyva žūtis, kaip ir kitų jo brolių mirtys, tarsi nulemta tėvo Vladislovo Mačernio mirties nuo neprotingo gyvulėlio (subadė jautis). 1970 m. išleistą Vytauto Mačernio poezijos knygą „Žmogaus apnuoginta širdis“ motina visada nešiojosi prijuostės kišenėje. Vytauto Mačernio muziejuje Žemaičių Kalvarijoje saugoma trumpa ir trapi jo nekasdieniško santykio su pasauliu, jo šeimos, kurios kitoks vaikas buvo jis, istorija. O Bukantės dvarelyje laukė ne tik svetingai patiekti autentiški pietūs, bet ir  mūsų literatūros klasikės Julijos Žymantienės – Žemaitės būties ir buities pasakojimas. Žemaitės gyvenimas  netradicinis, išskirtinis to meto moters gyvenimo pavyzdys - ir įkvepiantis, ir stebinantis, o kartkartėmis netgi šokiruojantis savitais pasirinkimais. Iš svetingosios Bukantės išvykome į Nasrėnus – Motiejaus Valančiaus gimtinę, kur pirmiausia pasitiko ne kas kita, o pats Palangos Juzė. Beje, ir „Palangos Juzę“, ir kitus  savo kūrinius Motiejus Valančius parašė  jau sulaukęs šešiasdešimt ketverių metų amžiaus - rašė dėl rašytinio lietuviško žodžio stokos neramiais spaudos draudimo laikais, kad lietuviai knygas,  spausdintas, žinoma, Prūsijoje, galėtų skaityti gimtąja kalba. Motiejus Valančius inicijavo fenomenaliu reiškiniu Europos kultūroje tapusią knygnešystę – juk be kalbos tauta gyvuoti negali. Tokią daraktoriaus, švietėjo Motiejaus Valančiaus pilietinę poziciją tarsi saugo rašytoja Ieva Simonaitytė, kurios memorialiniame muziejuje Priekulėje pasitiko jos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja rašytoja Edita Barauskienė, įamžinusi Ievos Simonaitytės atminimą knygoje „Vyžeikių karalienė“. Anot jos,   Ėvė -  atkakli, netgi užsispyrusi, stipri, kaimynų, vokiečių ir sovietų priespaudą patyrusi, tačiau nepalūžusi asmenybė, gyvenusi sunkų, skurdų, tačiau dvasiškai stiprų  gyvenimą, gebėjusi išsireikalauti būtinų, anot jos, gyvenimo reikmenų. Iš Priekulės kelionės maršrutas vedė į Varnius - Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią, Žemaičių vyskupystės muziejų. 1850 m. Motiejus Valančius, tapęs Žemaičių vyskupu, reorganizavo vyskupiją ir Varnių seminariją, inicijavo blaivybės sąjūdį, rūpinosi vaikų ir suaugusiųjų švietimu, sukūrė platų parapinių mokyklų tinklą. Motiejus Valančius  - vyskupas, išmokęs lietuvius skaityti, vyskupas, nesigėdijęs savo valstietiškos kilmės. Motinai, priekaištavusiai, kad su karieta į bažnyčią važiuoja, atsakydavęs – tai ne aš, tai vyskupas važiuoja. Muziejaus skverelyje - Antano Aleksandravičiaus  paminklas vyskupui Motiejui Valančiui, pastatytas 1925 m., sovietmečiu, 1951 m., nugriautas, bet vietinių išsaugotas ir atstatytas 1990 m. O iš Varnių kelias vingiavo „pro Luokę“, anot Maironio, link Šatrijos,  nuo kurios „Užmatai iki Plungės miškų/Vis Žemaičių žaliuojančią šalį“, kur rymo „Žemaičių šalies milžinai“. Pasižvalgę nuo  pranokėjų dvasią saugančios Šatrijos išvykome link  Bijotų, kur 1812 metais   buvusiame Bardžių dvarelyje tūkstantmečio ąžuolo kamiene vienas ryškiausių XIX a. pradžios Lietuvos kultūros veikėjų, rašytojas, istorikas, poemos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ autorius Dionizas Poška įrengęs pirmąjį Lietuvoje senienų muziejų. Aplinkiniai  ąžuolą Baubliu vadino todėl, kad vėjas jo giliose drevėse baubte baubdavo. O pats rašytojas Baublio vardą siejęs su senovės lietuvių medaus dievaičiu Bubilu. Galima sakyti, tai buvo pirmasis lietuvių kraštotyros muziejus. Išties Dionizas Poška  - žemaičių bajoriškojo sąjūdžio centrinė figūra, savo veikla skatinusi lietuvių kalbos ir kultūros atgimimą. 

       Taigi, pilietiškumo kompetencija žemaičių intelektualams – tai gebėjimas atsakingai veikti dėl bendruomenės, argumentuotai mąstyti, kritiškai vertinti informaciją bei išlaikyti pagarbą kitiems, remiantis tvirtu kultūriniu ir moraliniu pagrindu. Jų požiūrį į pilietiškumo kompetenciją dažniausiai galima nusakyti kaip brandų, praktišką atsakomybės ir ryšio su bendruomene jausmą.  Žemaičių intelektualams svarbus kultūrinis pilietiškumas - gimtosios kalbos vertė, istorijos supratimas, tapatybės saugojimas. Tai dora kasdienybė, pamatinė energija, skirta dalyvauti bendrame Lietuvos gyvenime.

         Edukacinę išvyką organizavo Alė Krinickienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, Švenčionių r. lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų metodinio būrelio pirmininkė.