Gimnazistų apskritojo stalo diskusija, skirta Balio Sruogos memuarų „Dievų miškas“ parašymo 80-osioms metinėms ir Lietuvių kalbos dienoms nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

Kovo 5 d. Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos bibliotekoje įvyko gimnazistų apskritojo stalo diskusija tema „Ar ironija gali išsaugoti žmogaus orumą? „Dievų miškas“ po 80 –ies metų“. Renginyje, skirtame Balio Sruogos memuarų „Dievų miškas“ parašymo 80-osioms metinėms ir Lietuvių kalbos dienoms nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios, dalyvavo ir Švenčionių profesinio rengimo centro mokiniai. 

Prieš diskusiją nuskambėjusi Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos I a klasės gimnazistės Amelijos Maldžiūtės atliekama liaudies daina „Žuvų šakele“ įkvėpė prasmingai diskusijai.

Juk Balio  Sruogos  „Dievų miškas“ – vienas svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių, parašytų po Antrojo pasaulinio karo. Tai kūrinys, gimęs iš paties autoriaus patirties  Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kodėl šie savitos stilistinės manieros memuarai tebėra aktualūs? Kaip Baliui Sruogai pavyko apie siaubingą patirtį kalbėti ironijos ir net grotesko forma? Tokius klausimus aktualizavo diskusijos moderatoriai Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos dvyliktokai Paulina Šalcaitė ir Nerijus Borovykas. 

Aptariant memuarus, be abejo, svarbus istorinis fonas. Kokiomis aplinkybėmis parašytas B. Sruogos „Dievų miškas“? Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos vienuoliktokės Liveta Meškelytė, Goda Švalkutė ir Emilija Kibicka pristatė Balio Sruogos biografiją. Svarbu paminėti, jog memuarai   „Dievų miškas“ tebuvo išspausdinti tik po dešimtmečio. Tai atskleidžia kontraversišką ir kūrinio, ir paties autoriaus Balio Sruogos situaciją.

Ar galima sakyti, kad „Dievų miškas“  - ne tik literatūros, bet ir moralumo liudijimas? Tokiu aspektu   memuarų „Dievų miškas“ fragmentus aptarė Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos abiturientės. Žmogaus elgsenos - žmogaus virsmo žvėrimi – nenuspėjamumą ekstremaliomis aplinkybėmis išsamiai   aptarė  Viltė Zenkevičiūtė.  „Kur baigiasi žmoniškumas?“  - tokį klausimą atidžiai  apsvarstė Viltė Vasilkauskaitė.  O Evelina Petrovskytė   analizavo nežmoniškų sąlygų įtaką   požiūriui į žmogaus gyvenimą ir mirtį. Be abejo, minėti aspektai kūrinyje aktualizuojami  ironizuojant ar netgi groteskiškai. Būtent ironija, kaip tam tikra dvasinio pasipriešinimo forma, padedanti išlaikyti emocinę distanciją bei taip sauganti žmogaus orumą, ir išskiria šiuos B. Sruogos memuarus iš kitų to meto literatūros kūrinių apie tremtį. Tad  diskusijos, į kurią įsitraukė ir Švenčionių profesinio rengimo centro ugdytiniai, metu  apsvarstant kūrinio turinio ir formos paradoksalumą, gan argumentuotai atsakyta į klausimą, kodėl kūrinio autorius renkasi ironiją – pateisinamas paradoksas, kai šmaikščiai perteikiama dramatiška patirtis, o ironija ne tik saugo žmogaus orumą, bet ir  yra išgyvenimo būdas. 

             Taigi, anot diskusijos moderatorių, „Dievų miškas“ – tai ne tik  atsiminimai apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tai kūrinys apie žmogaus orumą nežmoniškomis sąlygomis. Po 80 –ies  metų jis išlieka aktualus, nes padeda suprasti paradoksalų istorijos vyksmą,  nes kalba apie laisvę, moralę ir dvasinę stiprybę.

Renginį organizavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Alė Krinickienė, talkino lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Ramunė Bankauskienė, Andžela Zenkevičienė, muzikos mokytoja Agnė Šalnienė, bibliotekininkės Asta Lapėnienė, Danutė Maslianikienė.